Kodėl man reikia meditacinės kėdutės?

Meditacija yra treniruotė smegenims. Turbūt visi esame susidūrę su jaunu šunėku, kuris netveria savo kailyje ir negali ramiai išsėdėti. Jis nori bėgti, žaisti, uostinėti ir t.t. Panašiai elgiasi ir mūsų smegenys. Atrodo, kad turėtų būti paprasta – atsisėsti ir ramiai pasėdėti 10, 20 minučių, nieko nedarant. Pasirodo, kad tai nėra taip jau ir paprasta. Medituodami žmonės, dažnai, kankinasi – juos išmuša prakaitas, protas nerimsta ir reikia naudoti valios pastangas vien tik tam, kad tą laiką apskritai išsėdėti. Ką jau kalbėti apie minčių “išvalymą”.

Todėl, kai mes tik pradedame dėti pirmus žingsnius ramybės ir santarvės link, naudojant meditaciją – labai svarbu pašalinti visus “nepatogumus”, kurie gali užkirsti kelią kokybiškai meditacijai – tokius, kaip – nepatogi sėdėsena. Dažnai žmonės negali atsisėsti į lotoso pozą, net ir pusės lotoso pozą, o tie kurie gali – nebūtinai gali joje ilgai ir komfortiškai išsėdėti. Ne visi mes apdovanoti lankstumu ar ištverme jį pasiekti. Todėl, dažnai, būtent tai, kad negalime IŠKART taisyklingai sėdėti meditacijos metu ir tampa pasiteisinimu atidėti ar mesti meditaciją.

Dažnai pasitaiko, kad žmogus medituodamas lotoso/pusės lotoso pozoje nuolat koncentruojasi į savo laikyseną – nugarą, pečius, kojas. Kūnas priešinasi nenatūraliai sėdėsenai ir vis bando pakoreguoti tiesią nugarą, nusverti pečius ir panašiai ir gaunasi, kad mes ne medituojame, o vis bandome kovoti su savo kūnu ir save nuolat „tiesiname“.

Su tuo mums kaip tik ir gali padėti Japoniškos meditacinės kėdutės. Visų pirma, tai sėdint ant meditacinės kėdutės – laikysena yra „automatiškai“ taisyklinga. Nugara tiesi, galva truputį pasvirus į priekį, pečiai taisyklingoje pozicijoje, o kojos (ypač, jei pasidedate pagalvėlę po keliais) nepavargsta ir nejuda. Pradėjus medituoti naudojant meditacinę kėdutę dingsta diskomfortas ir lieka mažiau priežasčių blaškytis, nukreipiant dėmesį nuo kvėpavimo.